2014 m. dainų šventėje „Čia – mano namai“ dalyvaus apie tūkstantį užsienio lietuvių šokėjų ir dainininkų. Pasaulio lietuviai atvyksta ir švente pasigrožėti – prieš ketverius metus jų buvo apie 5 tūkstančius. 2014 m. svečių tikimasi dar daugiau, nes išsyk po Dainų šventės Lietuvoje vyks Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimas.
Apie Dainų ir šokių švenčių svarbą lietuvybės puoselėjimui, Lietuvos kaip mūsų visų namų sampratą kalbamės su Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktore Ginte Bernadeta Damušis.
– Dabar dažnai minime globalią Lietuvą, bet šių metų Dainų šventės pavadinimas – „Čia – mano namai“ . Kaip manote, ar globalios Lietuvos gyventojai dar suvokia Lietuvą kaip savo namus?
– Manau, kad didesnė dalis lietuvių tai suvokia, girdime labai gražių atsiliepimų apie Dainų šventę. Užsienio lietuviai žiūri į Lietuvą kaip į savo tėvynę ar kilmės šalį, todėl, manau, kad ši formuluotė yra labai jauki ir prasminga.
– Ar jums asmeniškai ši šventė yra svarbi? Kuo Dainų šventė skiriasi nuo kitų lietuvių sambūrių?
– Ji suburia labai daug dalyvių ir yra orientuota į mūsų kultūrines tradicijas. Aš augau Amerikoje, o ten, kaip žinote, taip pat yra ilgametė dainų ir šokių švenčių tradicija, pati vaikystėje jose dalyvaudavau. Šiaurės Amerikos lietuvių dainų ar šokių šventės – tai puiki proga susipažinti su kitais tautinių šokių ansambliais, užmegzti pažintis su jų nariais iš visos Šiaurės Amerikos.
O Lietuva suteikia galimybę susipažinti su viso pasaulio lietuviais. Šiose šventėse visada puiki atmosfera, dalyviai jaučiasi tiesiog euforiškai, nekantriai jų laukia, intensyviai ruošiasi. Prieš metus dalyvavau Šokių šventėje Bostone. Ten susitelkę žmonės kelias valandas džiaugėsi lietuviška daina ir šokiu, o prisiminimai, draugystės liko ilgam. Per šventę vyksta ir kiti renginiai, kuriuose suvažiavusieji semiasi kultūros, žinių, mugėse perka lietuviškas prekes ir suvenyrus, bendrauja tarpusavyje ir su Lietuvos draugais lietuviškoje aplinkoje.
– Lietuviai, vilniečiai kartais nuvertina šią šventę kaip per daug didingą, masinę…
– Užsienio lietuvių požiūris yra visiškai kitoks. Reikia, kad tokie susibūrimai vyktų periodiškai, nes jie telkia tautiečius, juos priartina prie Lietuvos, juos palaiko, padrąsina. Būtent kultūra labai dažnai tampa mus jungiančiu tiltu, ant kurio stovėdami matome, kokie esame skirtingi ir kokie panašūs. Toliau nuo Lietuvos gyvenantieji trokšta lietuviško žodžio ir dainos, nes tai jiems nėra kasdienybė kaip vilniečiams.
– Tad manote, kad tokios šventės stiprina lietuviškąją savastį?
– Taip. Pavyzdžiui, dvi mano JAV gimusios dukterėčios su savo šeimomis dalyvavo Bostono šokių šventėje ir ketina kitais metais atvykti į Dainų šventę Lietuvoje. Tai ypač svarbu jaunoms šeimoms, norinčioms, kad jų vaikai pajustų tautos dvasią, suprastų lietuviškas kultūros tradicijas ir papročius, kad šoktų lietuviškus šokius, dainuotų lietuviškas dainas. Dainų šventė, dalyvių ruošimasis joje dalyvauti – tai priemonė sutelkti bendruomenę ir išlaikyti jos tradicijas. Kaip jau minėjau, negalima pamiršti ir socialinio, žmogiško aspekto – tos aplinkos, bendrystės, užsimezgusių pažinčių, kurios lieka visam gyvenimui kaip ir gražūs prisiminimai.
– Trumpai stabtelėkime prie užsienio lietuvių lietuviškosios tapatybės temos. Žinome, kad antros, trečios kartos išeiviai gali nebekalbėti lietuviškai, tuomet kur glūdi jų lietuviškumas?
– Manau, kad svarbiausia yra būti lietuvių bendruomenės dalimi. Taip pat brangintinas susidomėjimas savo šaknimis bei pagarba šaliai, iš kurios yra kilusi šeima.Vis dėlto, manyčiau, svarbiausias yra bendruomeniškumo jausmas, žinojimas, kad priklausai bendruomenei, kurią vienija kultūra ir tradicijos, nepaisant skirtingų politinių pažiūrų, lietuvių kalbos įgūdžių ar interesų…
– Tai svarbiausia yra kilmė, įsišaknijimas?
– Amerikoje tai labai vertinama, nes visi turi skirtingas šaknis ir kreipiantis į žmogų dažnai klausiama, koks tu esi amerikietis – Amerikos lietuvis, airis, italas ar kitas. Prieš kelis dešimtmečius, kai aš augau, kilmės šalies tradicijų puoselėjimas Amerikoje nebuvo skatinamas, vienu metu net kreivai į tai buvo žiūrima. Asimiliacija buvo normalus procesas. Bet vėliau požiūris pasikeitė: atsirado ne tik tolerancija, bet ir pagarba amerikiečio kilmei. Kaimyninė Kanada, kurioje vykdoma daugiakultūrė politika, vienu metu net teikė valstybinę paramą lituanistinėms mokykloms ir ansambliams. Tai buvo nedidelė, bet vis tiek reikšminga simbolinė parama…
– O kada požiūris Amerikoje pasikeitė?
– Jis pasikeitė praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. O šeštajame dešimtmetyje visuomenė dar kovoja su rasizmu. Šis naujas požiūris, propaguojantis žmonių lygybę nepaisant žmogaus rasės, tautybės ar religijos, išaugo iš pačios visuomenės.
– Dainų šventės skatina tautiečius gręžtis į savo tradicijas, bet kas šiandien svarbiau – skatinti pasididžiavimą mūsų praeitimi, tautos tradicijomis ar vis dėlto siekti, kad galėtume didžiuoti ir šiandienos Lietuva, valstybe, kuri būtų patraukli gyventi, sugrįžti…
– Yra skirtingų nuomonių ir požiūrių. Ankstesnė emigracijos banga daug dėmesio skyrė Lietuvos laisvės bylai ir lietuvybės išlaikymui okupacijos laikotarpiu, nes ryšiai su Lietuva buvo ribojami. Kartais ankstesnės diasporos atstovai kritiškai vertina šiandieninę Lietuvą, valstybės sėkmę matuoja pagal savo gyvenamųjų šalių ilgametes demokratines tradicijas.
Lietuva didžiuojamasi, bet valstybės gyvenimo trūkumai nuvilia, ypač kai spaudoje vyrauja blogos žinios apie siaurus politinius interesus, netobulai funkcionuojančią teisinę sistemą ar straipsniai, aprašantys atsidavimo valstybės ir visuomenės interesui stoką… Kartais trūksta žinių ir išeivijos jautrumo valstybės poreikiams ir prioritetams, jaučiamas atitrūkimas nuo kasdienio Lietuvos gyvenimo ir per didelis dėmesys tam, ką valstybė gali duoti man, nesvarstant, ką aš galiu duoti valstybei.
Naujosios emigracijos atstovams lengviau palaikyti glaudžius ryšius su Lietuva, jie dažniau čia lankosi, net pripažįsta, kad gyvendami užsienyje tampa didesniais Lietuvos patriotais, nes pradeda vertinti tai, ką turėjo Lietuvoje. Paragavę kitos šalies gyvenimo pamato, kad ir ten ne viskas idealu, atsiranda Lietuvos ilgesys, noras bendrauti su kitais lietuviais. Kol įsitvirtina, jiems kartais sunkiau dalyvauti bendruomeninėje veikloje, bet ir ši tendencija ilgainiui pradeda keistis. Atsiranda noras puoselėti lietuvybę, steigti lituanistines mokyklėles ir burtis į bendruomenes.
Tikimės, kad praėjusiame šimtmetyje užsienio lietuvių lėšomis pastatyti centrai – parapijos, mokyklos, jaunimo stovyklos, kultūros centrai – bus toliau išlaikomi ir naudojami lituanistiniam švietimui ir lietuvybei puoselėti.
Saulė Matulevičienė