Aš – iš čia.

Čia iškritau iš motinos įsčių į tėvų ir brolių, seserų rankas.

Čia – mano namai, mano šeima, mano jaukus židinys, mano pastogė, kur išgirdau ir ištariau pirmą žodį, žengiau pirmą žingsnį ir pirmą sykį nusiritau nuo slenksčio.

Ir žemė mano, mano dangus, mano šaltiniai ir upės, ežerai ir marios, kad ir neaukšti – bet kalnai, piliakalniai, mano medžiai, mano paukščiai ir jų giesmių sutartinės.

Čia bręsta mano duona – kūnui ir dvasiai, ir visa prisotinta gražiausių dainų, pasakų ir padavimų, išdabinta audeklų raštais, nusagstyta kryžių saulutėmis.

Čia gyveno mano tėvų tėvai ir jų tėvai, mano gentys, mano žyniai ir kunigaikščiai ir tebegyvena mano žmonės – su jais šnekuosi, sykiais lengvai ir darniai, sykiais ne ką tesuprasdamas – ai, kad taip tik dėl aukštaitiškos, žemaitiškos, dzūkų ar sūduvių šnektos.

Čia man moja vilioklė laimė, ir, būna, skauda, bet vis viena gera, ramu ir sava, ir mano širdis gieda.

Čia – mano pasaulio vidurys.

Aš – iš čia. Čia – mano Namai. Mūsų Namai. Mūsų Tėvynė.