IŠ DAINŲ ŠVENČIŲ ISTORIJOS 

Nenuginčijama tradicija tapusios Lietuvos dainų šventės išaukština žmogaus kūrybinę saviraišką, tautinės kultūros gyvybingumą, tėvynės meilę ir solidarumą. Jos suburia skirtingas kartas, padeda ugdyti etines vertybes. Per daugelį metų susiformavo vertingiausi žanrų raiškos ypatumai, estetiniai meninių programų kriterijai, emocinis šventės dalyvių ir žiūrovų bendrumas. Lietuvos Dainų šventė yra nacionalinis visuotinio pobūdžio kultūros reiškinys ir nuolatinis kryptingas kūrybos procesas, savo dvasia prilygstantis senosioms Graikijos olimpinėms žaidynėms.

2003 m. lapkričio 7 d. Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką UNESCO pripažino žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, 2008 m. ši tradicija įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

 

Pasaulyje

1843 m. birželio 25 d. Šveicarijoje, Ciuriche, surengta pirmoji dainų šventė pasaulyje. Joje dalyvavo 80 chorų, 2100 dainininkų. 1935 m. Šveicarijoje, Bazelyje, vyko didžiausia tokio pobūdžio šventė (166 chorai, 12 tūkst. dainininkų).

1845 m. Dainų šventė surengta Vokietijoje, Viurcburge. Vokiečių dainų šventės pasižymėjo monumentalumu, didingumu, vykdavo ant didžiulių bažnyčių laiptų, aikštėse, vėliau – stadionuose. Paskutinė šventė vyko 1928 m. Hanoveryje (44 tūkst. dalyvių).

1869 m. Tartu mieste vyrų dainininkų draugijos „Vanemuine“ iniciatyva surengta Estijos dainų šventė, kurioje dalyvavo 46 chorai, 789 dainininkai, 56 muzikantai, susirinko apie 15 tūkst. žiūrovų. Septintoje dainų šventėje 1910 m. dalyvavo ir vaikų chorai bei simfoninis orkestras. Tarpukario metais Estijoje surengtos keturios visuotinės dainų šventės (1923 m., 1928 m., 1933 m., 1938 m.). Pokario metų estų dainų šventėse skambėjo kompozitorių Domo Andrulio, Eduardo Balsio, A. Andriulio, Zigmo Venckaus bei lietuvių liaudies dainos.

Pirmąją visuotinę Latvijos dainų šventę 1873 m. Rygoje surengė Rygos latvių draugija. Joje dalyvavo 45 chorai, 1003 dainininkai ir 16 muzikantų orkestras. Iki Pirmojo pasaulinio karo surengtos dar keturios visuotinės latvių dainų šventės. Tarpukario metais Latvijoje surengtos keturios dainų šventės (1926 m., 1931 m., 1933 m., 1938 m.). 1931 m. dainų šventėje dalyvavo 100 dainininkų iš Lietuvos. Pokario latvių dainų šventėse šokti lietuvių liaudies šokiai „Malūnėlis“, „Rugučiai“ ir kt.

1884 m. Juveskiulėje Liaudies švietimo draugija surengė pirmąją Suomių dainų šventę. Joje dalyvavo šeši chorai (314 dainininkų) ir šeši orkestrai (76 muzikantai). Iki Pirmojo pasaulinio karo Suomijoje surengta šešiolika dainų švenčių.

 

Dainuoja Mažoji Lietuva

1895 m. vasario 17 d., minint lietuviškos draugijos „Birutė“ dešimtmečio jubiliejų, pirmą kartą uždainavo lietuviškas choras.

1895 m. gruodžio 2 d. įsteigta Tilžės lietuvių giedotojų draugija, kuriai vadovavo Vydūnas (Vilius Storosta). Ji rengė vaidinimus, koncertus, vakarus, Jonines Tilžėje, Klaipėdoje, Gumbinėje, Verdainėje, Rusnėje, Ragainėje, Juodkrantėje, Smalininkuose. Į renginius susirinkdavo iki 1000 žmonių. Šventės vadintos žieminėmis, vasarinėmis lietuvių šventėmis, o 1902 m. pavadintos dainų šventėmis.

1899 m. kompozitorius Juozas Naujalis iš savo vadovaujamo Kauno katedros choro dainininkų subūrė slaptą „Dainos“ draugiją.

 

Meno mėgėjų veikla

Klojimų vakaruose 1900–1910 m. buvo vaidinamos 20 lietuvių autorių 55 originalios lietuviškos pjesės. Vakaruose dainavo bažnytiniai chorai, jiems vadovavo vargonininkai.

1903 m. spalio 31 d. Peterburge pirmą kartą scenoje pašoktas lietuviškas šokis „Suktinis“, 1905 m. vasario 20 d. – „Klumpakojis“.

1904 m. Rygos lietuvių vakare pasirodė skudutininkai.

1905 m. sausio 3 d. Kretingoje sušokta „Aguonėlė“. Ją ratavo Sofija Borkevičiūtė, Petronėlė Gaigalaitė, Juozapota Jurkutė, Petronėlė Jurkutė, Elena Mekuškaitė ir Eleonora Petrikytė. Ratelį parengė ir vadovavo E. Mekuškaitė. Tai buvo lietuviško sceninio šokio gimtadienis.

1905 m. liepos 3 d. Betygaloje po vaidinimo „Amerika pirtyje“ pašokti net penki šokiai.

1905 m. Marijampolėje po vaidinimo ir Albino Jasenausko vadovaujamo choro koncerto į sceną išėjo senas kanklininkas Juras Salamas.

1906 m. „Vilniaus žiniose“ paskelbtas sumanymas surengti visos Lietuvos dainų šventę. Ji neįvyko dėl organizacinių nesutarimų.

1909 m. kompozitorius Stasys Šimkus pirmasis sujungė keletą chorų viename koncerte Jurbarke. Surengti liaudies chorų šventę 1914 m. rugpjūčio 16 d. Marijampolėje sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.

1911 m. vasario 1 d. Rygoje šoktas „Žilvitis“, „Blezdingėlė“, „Čigonėlis“, „Rūtelė“.

 

Didžiųjų švenčių pradžia

1923 m. gruodžio 22 d. LR švietimo ministerijoje vyko nedidelio iniciatorių būrelio pasitarimas, per kurį muzikas Juozas Žilevičius pranešė, kad Dainų šventėje pageidauja dalyvauti 109 chorai.

Per 1924 m. vasario 23 d. surengtą posėdį nuspręsta būsimą renginį pavadinti Dainų diena. Liepos 7–28 d. pagal iš anksto paskelbtą grafiką vyr. dirigentai S. Šimkus ir Julius Štarka vyko į 31 vietovę tikrinti, kaip pasirengę chorai. Į pirmąją šventės dieną buvo parduota 11 842 bilietai, o į antrąją – 7895.

Pirmoji Dainų diena surengta 1924 m. rugpjūčio 23, 25 d. Kaune, Parodų aikštėje. Joje dalyvavo 86 chorai (apie 3000 dainininkų). Dainų dienos vyriausieji dirigentai – J. Naujalis, S. Šimkus ir J. Štarka. Chorai sudainavo 36 dainas (22 liaudies dainas ir 14 originalių lietuvių kompozitorių). Be didmiesčių ir apskričių centrų chorų, šventėje dalyvavo Antašavos, Ylakių, Kavarsko, Kybartų, Klovainių, Krakių, Mosėdžio, Pasvalio, Radviliškio, Simno, Surviliškio, Sintautų, Sedos bažnytiniai chorai.

1928 m. liepos 1 d. Kaune surengta antroji Lietuvos dainų šventė. Joje dalyvavo apie 6000 dainininkų. Programoje – 21 kūrinys. Šventėje kaip svečiai dalyvavo Rygos lietuvių „Šviesos“ choras (vad. Juozas Karosas). Aikštėje 250 moksleivių atliko gimnastikos pratimus. Jiems akompanavo choras, dainuodamas populiarias liaudies dainas. Šešios jų pakartotos iš pirmosios Dainų dienos programos. Šventėje dalyvavo 51 bažnytinis, 22 gimnazijų ir kitų mokyklų bei 19 įvairių draugijų ir organizacijų chorų.

Trečią šventę nutarta skirti Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms paminėti. 1930 m. kovą vykusiuose chorvedžių kursuose dalyvavo 115 chorų vadovai. Chorų pasirengimą tikrino muzikai J. Štarka, Aleksandras Kačanauskas, Nikodemas Martinonis ir Jonas Bendorius. 1930 m. birželio 20 d. Kauno miesto estradoje surengtoje Dainų šventėje dalyvavo 30 šaulių, 23 pavasarininkų, 9 ateitininkų, per 60 bažnytinių chorų (apie 6000 choristų), sudainuoti 24 kūriniai.

1927 m. birželio 6 d. surengta pirmoji Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė (12 chorų, 800 dainininkų ir 100 muzikantų orkestras). Šventėje atlikta 18 vokalinių kūrinių. Antrasis šio krašto dainos mėgėjų sambūris vyko 1933 m. birželio 4–5 d., trečiasis – 1938 m. liepos 9–10 d. (apie 2000 dainininkų).

Nuo 1930 m. Lietuvoje – Telšiuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje – rengtos regioninės moksleivių dainų ir sporto šventės.

1934 m. Kaune įsteigti Aukštieji kūno kultūros kursai, į kuriuos, kaip privaloma disciplina, įtrauktas ir tautinis šokis.

1935 m. Londone surengta tarptautinė liaudies šokių šventė, kurioje dalyvavo ir lietuviai (16 šokėjų ir keturių muzikantų kaimiškas orkestras). Vėliau šokėjai dalyvavo įvairiose šokių šventėse Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Švedijoje.

 

Dainuota ir sovietmečiu

1941 m. įsteigti Liaudies meno rūmai – Dainų švenčių būstinė (nuo 1990 m. Lietuvos liaudies kultūros centras).

1946 m. Dainų šventėje dalyvavo 188 chorai (11 778 dainininkai). Joje skambėjo 5 kompozitorių sukurtos ir 15 lietuvių liaudies harmonizuotų dainų. Šventėje dainavo 132 progimnazijų ir gimnazijų chorai, 3 aukštųjų ir 21 specialiųjų mokyklų choras. Vyriausieji dirigentai – N. Martinonis, Jonas Švedas, Konradas Kaveckas, Antanas Ilčiukas. Šioje šventėje surengtos tradicinėmis tapusios kolektyvų varžytuvės.

Nuo 1950 m. respublikinės dainų šventės reguliariai rengtos kas penkeri metai.

1950 m. Dainų šventėje dalyvavo 7 šokių kolektyvai, 41 skudučių ansamblis ir 13 pučiamųjų instrumentų orkestrų. Vaikų chorą sudarė 3570 dalyvių.

1955 m. kai kuriose rajonų ir miestų šventėse pasirodė kaimo kapelos.

1955 m. įvairių meno sričių ir žanrų konkurse dalyvavo 98 kolektyvai. Šventėje grojo 159 dalyvių liaudies instrumentų orkestras, kankliavo 297, skudučiavo 947 muzikantai.

1955 m. liepos 19 d. pradėtas leisti dainų švenčių laikraštis „Skambėk, daina“, iš viso pasirodė 47 numeriai.

1960 m. pagal estų architektų projektą pastatyta Vingio parko estrada.

1960 m. dainų šventėje pirmą kartą pasirodė 23 dainų ir šokių ansambliai, kurie atliko 7 kūrinius, ir 76 kaimo kapelos (827 muzikantai). Tais pačiais metais pirmą kartą, kaip Dainų šventės renginys, vyko Respublikinė liaudies meno paroda.

1963 m. surengtas pirmasis Respublikinis vyrų chorų sąskrydis. Jame dalyvavo 40 vyrų chorų.

1964 m. surengta pirmoji Respublikinė moksleivių dainų šventė. Joje dainavo 219 chorų, 245 liaudies šokių rateliai, 159 skudučių, pučiamųjų, akordeonų ir simfoniniai orkestrai (24 088 dalyviai).

1965 m. Dainų šventės konkursuose dalyvavo 254 kolektyvai. Šventės svečias – JAV lietuvių mišrus choras. Dirigentė Milda Stenslerienė padirigavo Jono Bendoriaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Mergužėle, lelijėle“. Pagausėjo šokėjų – pirmą kartą pasirodė 38 pramoginių ir 78 senimo šokių kolektyvai.

1968 m. Vilniuje vyko Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“. 39 aukštosios mokyklos į ją atsiuntė 5824 dalyvius. Pirmoji studentų dainų šventė surengta Tartu mieste Estijoje 1956 m.

1969 m. surengta antroji Moksleivių meno ir sporto šventė. Dalyvavo 498 meniniai kolektyvai, 20 074 dalyviai (tarp jų 2132 sportininkai).

1970 m. rekonstruota Kalnų parko aikštė.

1970 m. Dainų šventėje dalyvavo 29 092 atlikėjai.

1975 m. pirmąkart suskambėjo jungtinis 370 muzikantų styginių orkestras. Liepos 19 d. 83 pučiamųjų orkestrai vos saulei patekėjus žadino miestą. Šokių dienos programoje atlikti 36 kūriniai.

1977 m. surengta trečioji Moksleivių dainų šventė.

1978 m. vyko dešimtoji Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“, subūrusi net 6 tūkst. dalyvių.

1980 m. Dainų šventės konkursuose varžėsi 380 kolektyvų (11 215 dalyvių). Liaudies ansambliai surengė tris koncertus. Pirmą kartą Vingio parko estradoje grojo 2883 pučiamųjų orkestrų muzikantai. Šventė sutraukė 36 tūkst. dalyvių. Sociologai pirmąkart tyrė žiūrovų nuomonę apie šventę, jos repertuarą, rinko pageidavimus.

1985 m. pasiektas dainų švenčių dalyvių rekordas – 38 856 meno mėgėjai.

1988 m. „Gaudeamus“ renginiai vyko ne tik Vilniuje, bet ir Šiauliuose bei Kaune. Į šventę susirinko apie 7 tūkst. dalyvių.

Su pagarba ir dėkingumu prisimenami mūsų tautos kultūros, dainų švenčių ugdytojai Eduardas Balsys, Jonas Banaitis, Vladas Bartusevičius, Povilas Bekeris, Antanas Budriūnas, Aloyzas Čižas, Jonas Dautartas, Balys Dvarionas, Antanas Gabrėnas, Antanas Gimžauskas, Klemensas Griauzdė, Juozas Karosas, Juozas Lingys, N. Martinonis, Jonas Motiekaitis, J. Švedas, Alfonsas Zauka, Vitas Žilius, K. Kaveckas, Salomonas Sverdiolas, Dainius Trinkūnas ir kiti.

 

Tremtinių dainos ir šokiai

1952 m. Igarkos lietuviai tremtiniai, dainų mėgėjai, susibūrė į chorą.

1953 m. birželį tremtiniai Igarkoje surengė Dainų šventę. Choras sudainavo keletą lietuviškų dainų, pasirodė tautinių šokių šokėjai ir dūdų orkestras.

Irkutsko tremtiniai lietuviai studentai 1953 m. susibūrė į tris chorus (150 žmonių) ir tautinių šokių grupę. Chorams vadovavo V. Kasylis, A. Liuberskytė-Varkalienė ir G. Vigelytė-Šmigelskienė, šokėjus mokė L. Kalpokienė. Pirmasis koncertas vyko1956 m. birželio 7 d. 1958 m. tremtiniai dalyvavo Irkutsko srities dainų ir šokių šventėje ir užėmė pirmą vietą.

 

Šoka ir dainuoja pasaulio lietuviai

Lietuvių išeivijoje dainų šventės pradėtos rengti 1916 m. S. Šimkaus iniciatyva.

1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje surengta Juozo Žilevičiaus vadovaujama lietuvių dainų šventė (dalyvavo 59 chorai, per 3000 dainininkų).

1946 m. Viurcburge (Vokietija) vykusi Dainų šventė subūrė net lietuvių pabėgėlių stovyklų chorus (apie 400 dainos mėgėjų).

Nuo 1956 m. reguliariai pradėtos rengti JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės, sutraukdavusios 1000–1400 choristų. Žymesni dirigentai – Bronius Budriūnas, Juozas Žilevičius, Julius Gaidelis, Alfonsas Mikulskis, Jeronimas Kačinskas, Faustas Strolia, Vaclovas Verikaitis, Stasys Sližys, Stasys Gailevičius, Jonas Govėdas, Dalia Skrinskaitė-Viskontienė. Surengtos devynios šventės – 1956 m., 1961 m., 1966 m., 1971 m., 1978 m., 1983 m., 1991 m., 2006 m., 2010 m.

JAV ir Kanadoje surengta keturiolika Lietuvių tautinių šokių švenčių. Pirmoji šokių šventė vyko 1957 m. birželio 30 d., kitos – 1963 m., 1968 m., 1972 m., 1976 m., 1980 m., 1984 m., 1988 m., 1992 m., 1996 m., 2000 m., 2004 m., 2008 m., 2012 m. Šokių šventes rengia ir Australijos lietuvių bendruomenė.

 

Nepriklausomoje Lietuvoje

1990 m. XIII Lietuvos dainų šventė pavadinta tautine. Blokados sąlygomis daugelis lietuvių išeivijos meno mėgėjų ansamblių negalėjo atvykti, nebuvo rengiami kolektyvų konkursai. Nuo šios šventės tradicinę jos struktūrą papildė Tautinis vakaras (vėliau – Folkloro diena). Šventėje dalyvavo arti 33 tūkst. dalyvių.

1994 m. Pasaulio lietuvių dainų šventėje, be 26 tūkst. Lietuvos atlikėjų, pirmą kartą dalyvavo per 1200 dainininkų, šokėjų, muzikantų iš JAV, Kanados, Australijos, Argentinos, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos. Pagerbiant pirmosios, 1924 m., Dainų šventės rengėjus, viena iš Dainų dienos programų rodyta Kauno dainų slėnyje, atidengta Lietuvos dainų šventėms skirta kompozicija.

1998 m. Pasaulio lietuvių dainų šventėje, skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo 80-mečiui paminėti, dalyvavo per 31 tūkst. atlikėjų iš Lietuvos. 1100 dainininkų, šokėjų, muzikantų į šventę atvyko iš Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos, Gruzijos, Australijos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Ukrainos.

 

2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventė – pirmoji Dainų šventė XXI a. ir pirmoji, kai menines programas susiejo bendra poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščio padiktuota tema. Ją nusakė vienas žodis – „Mes“. Mes – visi šio žemės lopinėlio prie Baltijos jūros gyventojai su savo šalies istorija, kultūra, tradicijomis, papročiais, savimone, ir liudijantys tai galingu šventės sambūriu – 32 tūkst. dainininkų, šokėjų, muzikantų, tautodailininkų, kitų žanrų atlikėjų, apie tūkstantį tautinio meno puoselėtojų iš kitų pasaulio šalių.

2007 m. Dainų šventė simboliškai pavadinta „Būties ratu“. Dainų šventės koncepcija – mūsų nacionalinėje kultūroje augančio žmogaus būties ratas nuo gimimo, augimo, vestuvių, sąmoningos kūrybinės raiškos iki gyvenimo saulutės palydėjimo. Plačią, įvairiapusę ir turiningą programą kūrė daugiau nei šimtas žymiausių šalies kompozitorių, režisierių, choreografų, dirigentų. Šventėje dalyvavo apie 36,6 tūkst. dalyvių.

2009 m. surengta didinga XVIII Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė „Amžių sutartinė“. Šventės pavadinimas atspindi prigimtinį lietuvių darnos tarp žmonių ir aplinkos pojūtį, gebėjimą sutarti, susitarti, gelbėjusį ir tautą per pačius sudėtingiausius šalies istorijos skersvėjus. Simboliškai Lietuvos kelią nuo senosios baltiškosios iki šiuolaikinės vakarietiškosios kultūros atkūrusiu profesionaliosios kūrybos renginių ciklu – Folkloro diena, skirta įvairialypei Žemės semantikai, Ansamblių vakaru „Metai“, Šokių diena, atskleidusia ciklinio ir istorinio laiko tėkmę, Moksleivių dainų dienos, pučiamųjų orkestrų, teatrų, kitomis naujomis programomis (iš viso 14) ir, žinoma, Dainų diena – švęstas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejus. Šventė subūrė per 40 tūkst. dalyvių (1570 kolektyvų), iš jų 25 tūkst. vaikų ir jaunimo, apie tūkstantį lietuvių atvyko iš 16 pasaulio šalių (Airijos, Argentinos, Australijos, Baltarusijos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Islandijos, Italijos, JAV, Kanados, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Ukrainos, Vokietijos), pasirodė ir Lietuvos tautinių mažumų mėgėjų meno kolektyvai (rusai, baltarusiai, romai, karaimai, lenkai).

„Čia – mano namai“ – tokius žodžius tarė tūkstančiai 2014 m. jubiliejinės Lietuvos Dainų šventės dalyvių ir žiūrovų. Šventė sostinės gyventojams ir svečiams pristatė lietuviškų dainų, šokių, ansamblių, pučiamųjų instrumentų orkestrų, kanklių muzikos programas, kvietė susipažinti su liaudies meistrų kūryba, senosios etninės kultūros vertybėmis. Kartu su tradiciniais renginiais 90-metį minėjusi Dainų šventė dovanojo ir naujovių: teatro metams ir Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms buvo skirti Teatro dienos pasirodymai, šalia Valdovų rūmų buvo įsikūręs Vaikų amatų miestelis, vyko teatralizuotas baltų genčių istorinių kostiumų pristatymas. Birželio 28 d. Kaune, Dainų slėnyje, vyko Dainų šventės 90-mečio minėjimas. Liepos 6 d. pirmą kartą paskelbta ir Tautinio kostiumo diena. Tautiniais kostiumais ar jų dalele pasipuošė daugiau nei 20 tūkst. Dainų šventės dalyvių. Bendras atlikėjų iš Lietuvos ir dar 13 pasaulio šalių skaičius Dainų šventėje siekė 37 tūkstančius, o Dainų šventės renginius stebėjo per 50 tūkstančių žiūrovų. Kita Lietuvos dainų šventė vyks 2018 m., ji bus skirta Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-mečiui.

Tęstinumą išsaugojo ir Moksleivių dainų šventės. 1997 m. vyko V Lietuvos moksleivių dainų šventė, skirta Lietuvos mokyklos 600-ies metų jubiliejui paminėti Joje dalyvavo 20 tūkst. moksleivių. 2005 m. šventė „Mes – laisvės vaikai“ sukvietė per 21 tūkst. dalyvių. 2009 m. per Tūkstantmečio dainų šventę surengta Moksleivių dainų diena „Skambantys vaikystės sodai“, 2012-ųjų šventėje „Mano vardas Lietuva“ dainavo, šoko ir muzikavo per 20 tūkst. moksleivių.

1999 m. ir 2011 m. į Lietuvą sugrįžo Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“.

Unikalus tęstinis tarptautinis renginys – Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Danijos, Islandijos, Farerų salų, Grenlandijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos mišrius chorus jungianti Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventė, pradėta rengti 1995 m. Rygoje. Mūsų šalyje šventė vyko 2002 m. Klaipėdoje.

 

***

Nuo 2000 m. spalio 30 d. Lietuvos dainų švenčių tradicijos tęstinumą sergi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, o nuo 2007 m. – Dainų švenčių įstatymas. Jis pabrėžia šio unikalaus reiškinio svarbą bei įtaką mūsų kultūros gyvybingumui, regionų kultūros sklaidai, visos tautos konsolidavimui. Įstatymas užtikrina dainų švenčių tradicijos valstybinę apsaugą, periodiškumą, tęstinumą ir plėtrą, reglamentuoja rengimosi ir vadovavimo dainų šventėms tvarką, valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybę bei kompetenciją, nustato finansavimo principus.